BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Prisirišimas, kaip santykių griovimo veiksnys…

2010-04-19 parašė donatamilinskaite

Sakoma, kad pagyvenus santuokoje žmonės prisiriša vienas prie kito. Tai laikoma normalia santuokine būsena. Vis gi manyčiau, jog sėkminga santuoka gali būti tik ta, kurioje žmonės neprisiriša vienas prie kito. Prisirišimas skatina savų lūkesčių perkėlimą į kitą žmogų. Sutikę vaikiną ar merginą ir pradėję artimus santykius mes tikime, jog dabar jau tikrai būsime laimingi, kad jis/ji užpildys vidinę tuštumą, kad jausimės nuolatos mylimi/os ir globojami/os. Santykiams įsibėgėjus atsiskleidžia vis nauji partnerio charakterio aspektai, atrandame tokių savybių, kurias mums sunku priimti. Nepriimdami tų savybių, mes susierziname, jaučiame pyktį, nes partneris jau netenkina mūsų lūkesčių. Tokia santuoka yra arba pasmerkta žlugti, arba palaipsniui ristis žemyn, prastėti (taip besiritant žemyn, jei pagreitis nedidelis, galima, žinoma, ir senatvės kartu sulaukti. Tai galima pastebėti ir iš to, kiek žmonių nugyvena gyvenimus nelaimingose santuokose).

Išvada, kad jei neprisirištume prie savo partnerio, tai neperkeltume į jį/ją savo lūkesčių (neužkrautume jam/jai naštos nuolat patenkinti mūsų lūkesčius, nes to net ir nesugebėtų padaryti nei vienas kitas žmogus, o tik mes patys). Tokiu būdu santykiai galėtų klestėti, nes neprisirišant ir kažko ypatingo nesitikint iš partnerio, yra visai paprasta priimti jį tiesiog kaip žmogų su savo charakterio ypatybėm, jausti jam pagarbą ir tyrą meilę. Juk kito žmogaus tam tikros savybės mums trukdo tik tuomet, kai jos kertasi su mūsų nuostatomis, su tuo, ko mes iš to žmogaus tikimės. O tikėdamiesi kažkokio atitinkamo elgesio iš kito žmogaus, mes, savaime suprantama, perkeliame į jį savus lūkesčius, o tai sukelia prisirišimą prie to žmogaus. Taigi visa tai yra užburtas ratas, iš kurio vienintelis kelias išeiti - tai neprisirišti prie savo partnerio.

Rodyk draugams

Kiek kainuoja laimė?..

2010-04-19 parašė donatamilinskaite
Skaityti toliau »

Rodyk draugams

Dabar žiūri į dangų…ką matai?

2010-04-18 parašė donatamilinskaite

Neseniai viename BLOG’e perskaičiau klausimą: kai žiūri į dangų, ką matai? Pabandžiau jį užduoti keletui pažįstamų bei draugų. Atsakymai būdavo: matau dangų, debesis, žvaigždes ir pan. Bet argi esmė tame? Ar neturėtume įžvelgti už matomumo ribų? Žvelgti giliau, pagalvoti, ką iš tikrųjų kiekvienam iš mūsų reiškia dangus. Aš neabejoju, jog kiekvienas susidarome savo dangaus įspūdį, jo reginį išgyvename kiekvienas savaip, juk visi mes skiritngi. Tad gal kas norit pasidalinti savo mintis ir atsakyti į klausimą pavadinime? Jei atsiras norinčių labai laukiu pasisakymų komentaruose.

Beje, galbūt jums gali atrodyti, jog dėl tokių klausimų neverta sukti galvos ir eikvoti savo brangaus laiko. Žinoma, taip ir yra, jei tik jus nesistengiate eiti saves pažinimo keliu. Manau, kad tokie pasvarstymai apie dangaus svarbą jūsų gyvenime tai žingsnis savianalizės link. Juk dangus - gamtos dalis, o gamta ir žmogus tarpusavyje susiję neatsiejamais saitais. Kuo stipresni tie saitai, tuo žmogus laimingesnis, nes jis jaučiasi globojamas gamtos (visatos). Tad kiekvienas iš mūsų suvokdamas ką iš tikrųjų mato, kai žiūri į dangų, kartu suvokia savo ryšio su gamta glaudumą, suvokia, kiek jis yra laimingas, kiek jam dar reikia stengtis vardan stipresnių saitų su gamta.

Aš pati ilgai svarsčiau, kaip atsakyčiau į šį klausimą. Atsakymas paprastai neatsirado, bet turėdama laiko keletą minučių žiūrėjau į dangų. Iškilo mintys apie dangaus neaprėpiamumą. Taigi galvojau galvojau…o mano atsakymas būtų toks : kai žiūriu į dangų suvokiu, kad gyvenime neegzistuoja ribos, kad viskas įmanoma, jei tik paklūsti gamtos dėsniams, nes gamta yra visa apimanti aukščiausia jėga…

Rodyk draugams